Deguonis mums reiklaingas ne tik tam, kad kvėpuotume, kai kalbame apie kvėpavimą, dažniausiai galvojame apie plaučius – įkvepiame deguonį, iškvepiame anglies dioksidą. Tačiau tikroji deguonies kelionė tik prasideda plaučiuose, o tuomet vyksta labai įdomus procesas kiekvienoje mūsų organizmo ląstelėje.
Kiekvieną dieną valgome, tačiau vien maisto neužtenka, kad organizmas galėtų panaudoti gliukozę, riebalus ar baltymus, jam būtinas ir deguonis. Taigi kas vyksta su maistu? Suvalgytas maistas virškinimo metu suskaidomas į mažesnes daleles: angliavandeniai – į gliukozę, riebalai – į riebalų rūgštis, baltymai – į aminorūgštis. Įdomu tai, kad visos šios maisto medžiagos galiausiai tampa tuo pačiu junginiu – acetilkofermentu A (Acetyl-CoA). Tai tarsi universalus „kuras“, kurį mitochondrijos gali panaudoti energijai gaminti. Kur atsiranda deguonies svarba? Gliukozė pirmiausia suskaidoma ląstelės citoplazmoje. Šio proceso metu susidaro nedidelis energijos kiekis ir junginys, vadinamas piruvatu. Jeigu deguonies trūksta, piruvatas paverčiamas laktatu. Tokiu būdu organizmas gali trumpam išgyventi, tačiau energijos pagaminama nedaug. Kai deguonies pakanka, piruvatas patenka į mitochondriją ir paverčiamas acetilkofermentu A. Nuo šio momento prasideda efektyvus energijos gamybos procesas.
Mitochondrijos dažnai vadinamos ląstelės elektrinėmis,būtent jose vyksta Krebso (dar vadinamas citrinų rūgšties) ciklas. Jo metu acetilkofermentas A palaipsniui suskaidomas, išsiskiria anglies dioksidas ir sukuriamos energiją nešančios molekulės – NADH. Jos perduoda energiją kitam etapui, kuriame pagaminama didžioji dalis ATP – pagrindinės mūsų organizmo energijos molekulės. Ką šiame procese daro deguonis? Dažnai manoma, kad deguonis tiesiogiai gamina energiją o ištikrųjų jo vaidmuo dar įdomesnis. Deguonis leidžia užbaigti visą energijos gamybos grandinę, jis priima elektronus paskutiniame mitochondrijų etape, todėl gali tęstis ATP sintezė. Be deguonies ši grandinė sustotų, o energijos gamyba smarkiai sumažėtų. Kitaip tariant, deguonis nėra pats kuras – jis leidžia kurą sudeginti iki galo ir iš jo išgauti kuo daugiau energijos.
Kodėl tai svarbu kvėpavimo praktikose?
Tai nereiškia, kad kuo giliau kvėpuosime, tuo daugiau energijos pasigaminsime. Sveiko žmogaus kraujas ramybės būsenoje jau yra beveik visiškai prisotintas deguonies. Kvėpavimo praktikos vertingos ne todėl, kad „pripildo organizmą deguonies“, o todėl, kad padeda reguliuoti kvėpavimo ritmą, palaikyti tinkamą anglies dioksido pusiausvyrą, ramina nervų sistemą ir gerina sąlygas organizmui efektyviai panaudoti jau turimą deguonį. Būtent todėl ramus, ritmingas kvėpavimas dažnai padeda jaustis energingesniems, nors kvėpuojame lėčiau. Kiekvieną kartą įkvėpdami mes darome daug daugiau, nei tik pripildome plaučius oro. Deguonis nukeliauja iki milijardų mūsų ląstelių, kur mitochondrijos iš maisto gamina ATP – energiją, reikalingą kiekvienam širdies dūžiui, kiekvienai minčiai, kiekvienam žingsniui. Galbūt todėl verta prisiminti, kad kvėpavimas nėra vien automatinis procesas. Tai vienas svarbiausių gyvybės mechanizmų, leidžiantis kiekvienai mūsų ląstelei atlikti savo darbą.
Ne maistas suteikia mums energijos. Energiją sukuria mitochondrijos, o deguonis leidžia joms maisto medžiagas paversti ATP – pagrindine energijos molekule, kuri aprūpina kiekvieną mūsų kūno ląstelę energija. Ši energija reikalinga ląstelės veiklai, atsinaujinimui, pažeistų struktūrų taisymui, atliekų šalinimui ir natūraliam senų ląstelių pakeitimui naujomis.
Kasdien stiprėjanti gera savijauta per kvėpavimą